Jaunimo požiūris į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą 21-ojo amžiaus pradžioje: tarp pareigos tėvynei ir nuotykių paieškos

Vida Česnuitytė
Vyriausioji mokslo darbuotoja, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija.

Pranešimo tikslas – aptarti šiuolaikinio jaunimo nuostatas dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos Lietuvos kariuomenėje. Tyrime testuojama hipotezė, kad dabar karo prievolės atlikti atvykstantis jaunimas, kuris teoriniame diskurse įvardijama naująja Z-karta, turi specifinį požiūrį į karo prievolę. Tyrimas grindžiamas duomenimis, surinktais Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje įgyvendinant Krašto apsaugos ministerijos finansuojamą projektą „Sociologiniai Lietuvos kariuomenės raidos besikeičiančioje tarptautinio saugumo aplinkoje tyrimai 2019–2023 m.“. Empiriniai duomenys surinkti, standartizuoto klausimyno pagalba apklausiant nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karius jų tarnybos pradžioje ir pabaigoje. Tyrimo rezultatai tik iš dalies patvirtino iškeltą hipotezę. Atskleista, kad gali būti išskirtos bent keturios jaunuolių grupės su skirtinga motyvacija atlikti karo prievolę, tai: (1) apsisprendę tapti PKT kariais; (2) dėl socialinių garantijų; (3) dėl asmeninio socialinio tinklo įtakos; (4) vedami nuotykių paieškos bei patriotiškumo. Pastaroji grupė įdomi tuo, kad pagrindinis motyvas yra hedonistinis – nuotykių paieška, tačiau kartu jiems būdingos stipriai išreikštos patriotiškumo nuostatos, matyt, todėl tarnybos pabaigoje dalis iš jų linkę rinktis profesinės karo tarnybos kelią. Tyrimas taip pat atskleidė, kad nuostatos dėl merginų įtraukimo į karo prievolę lieka gana pastovios: labiau nepritariama negu pritariama, akcentuojama, kad merginų įtraukimas gali būti tik savanoriškumo principu. O visuotiniam vaikinų karo prievolės įvedimui vieningai pritariama, tačiau kartu akcentuojama, kad tarnybos laikas turėtų būti suderinamas su jaunuolių asmeniniais gyvenimo planais, pastariesiems teikiant pirmenybę.

Piniginės socialinės paramos nepaėmimo problema Lietuvoje: socialinės ir regioninės diferenciacijos aspektai

Ingrida Grincevičiūtė
Jaunesnioji mokslo darbuotoja, Mykolo Romerio universitetas.

Dainius Bernotas
Lektorius, Mykolo Romerio universitetas.

Vida Česnuitytė
Docentė, Mykolo Romerio universitetas.

Pranešimo tikslas – aptarti piniginės socialinės paramos nepaėmimo problemą Lietuvoje. Piniginės socialinės paramos nepaėmimo problema – tai situacija, kai asmenys, kuriems pagal įstatymus priklauso piniginės socialinės paramos išmokos (socialinė pašalpa, būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos ir kt.), tačiau jie jos nesikreipia. Atsižvelgiant, pirma, į skurdo lygį šalyje, ir, antra, į nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais garantuojamą asmens teisę į atitinkamo gyvenimo standarto užtikrinimą, akivaizdu, kad ši piniginė socialinė parama turėtų būti paimta / suteikta. Pristatomame tyrime keliamas pagrindinis klausimas: kodėl gyventojai, kuriems pagal įstatymus priklauso piniginės socialinės paramos išmokos, susijusios su jų mažomis pajamomis, jos neatsiima?

Piniginės socialinės paramos nepaėmimo priežastys ir mastai daugelyje valstybių dar nepakankamai ištirti, nes sunkiai apčiuopiami ir identifikuojami. Negausių tyrimų vertinimais, išsivysčiusiose EBPO šalyse nepaėmimo procentas apima nuo 30 iki 70 proc., o Lietuvoje – 22 proc. Užsienio tyrėjai yra nustatę keturias pagrindines priežasčių grupes, dėl kurių pasireiškia piniginės socialinės paramos nepaėmimo problema, tai: socialinės-psichologinės, socialinės-informacinės, socialinės-kultūrinės ir viešojo administravimo priežastys.

Siekiant tyrimo tikslo, Mykolo Romerio universitete įgyvendinamas projektas LMT finansuojamas projektas „Socialinės paramos išmokų nepaėmimo priežastys, mastas ir identifikavimo metodika Lietuvos savivaldybėse ir visoje šalyje – NON-TAKE-UP“ (sutarties Nr. S-REP-21-6), kurio metu surinkti gausūs empiriniai duomenys. 2021 m. birželio mėn. buvo atlikta reprezentatyvi kiekybinė Lietuvos gyventojų apklausa, o 2021 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. atliktos diskusinės (fokus) grupės šalies apskrityse.

Duomenų analizė atskleidė, kad pagrindinės socialinės paramos išmokų nepaėmimo priežastys yra tokios: piniginės socialinės paramos teikimo sąlygų gausa ir nepakankamai aiškiai bei suprantamai pateikiama informacija apie šias sąlygas; stigma būti priskirtiems marginalinėms grupėms; vengimas atlikti viešuosius darbus; nenoras įsileisti materialinių sąlygų tikrintojus į namus ir kt. Projekto duomenų pagrindu nustatyta, kad skirtingos priežastys skirtingu mastu pasireiški atskirose socialinėse-ekonominėse bei amžiaus grupėse. Be to, išryškėjo gyventojų elgsenos diferenciacija miestuose, mažuosiuose miesteliuose ir kaimo vietovėse, kai tai susiję su piniginės socialinės paramos paėmimu ar nepaėmimu.

Klimato kaitos atžvilgiu reikšminga elgsena Lietuvoje

Vidas Vilčinskas
sociologijos mokslo krypties doktorantas, Kauno technologijos universitetas, Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas.

Klimato kaita įvardijama kaip vienas iš didžiausių iššūkių šiuolaikiniam pasauliui, keliantis apskritai egzistencinę grėsmę. Jau atėjo laikas, kuomet dėl įvairių su klimato kaita susijusių reiškinių keliamo poveikio yra prarandamos žmonių gyvybės. Tam tikri autoriai apskritai rekomenduoja šį fenomeną vadinti klimato krize. Net ir pandemijos laikotarpiu ši problema neprarado savo aktualumo, bei toliau imamasi priemonių globaliu mastu šio reiškinio poveikiui sumažinti. Visgi kai kurie mokslininkai kalba apie tai, jog to negana, bei gali apskritai nepavykti sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimo kiekio iki reikiamo lygio, kas vestų prie katastrofiškų pasekmių. Lietuvai ši problema taip pat aktuali, nepaisant to, jog didžioji dalis respondentų šalyje neįvardija jos kaip vienos iš svarbiausių. Siekiant sumažinti klimato kaitos poveikį, valstybė įsipareigojusi sumažinti ŠESD išmetimą. Visgi viešajame diskurse diskutuojama, jog Lietuvoje, kartu su ekonomikos augimu, auga ir išmetamas ŠESD kiekis. Dabartinėmis tendencijomis, iki 2030 m. gali nepavykti sumažinti išmetamų dujų lygio iki reikiamo, kas taip pat vestų prie reikšmingų finansinių sankcijų. Siekiant sumažinti klimato kaitos poveikį, bei vykdyti įsipareigojimus, yra aktualu geriau suprasti individualią žmonių elgseną, kaip vieną iš reikšmingų faktorių, galinčių prisidėti prie problemos sprendimo. Šiame pranešime identifikuojama Lietuvos gyventojams būdinga elgsena, bei galimos vidinės ir išorinės to priežastys. Nepaisant to, jog tam tikrų elgesio formų gyventojai tiesiogiai nesieja su klimato kaita, tačiau jos turi faktinį poveikį aplinkai, tad yra įtraukiamos į tyrimą. Elgsena aptariama suskirstant ją į 6 kategorijas: elgsena transporto sektoriuje, energijos taupymo elgsena, aplinkosauginis pilietinis aktyvumas, darnus vartojimas, rūšiavimo elgsena bei mitybos elgsena. Didžiausias dėmesys skiriamas energijos taupymo elgsenai, dėl šios aktualumo. Tyrime naudojami tarptautinių apklausų duomenys, taip pat kita oficiali statistika ir rodikliai, leidžiantys palyginti Lietuvą kitų šalių kontekste.

Analizę papildo unikalūs fokusuotų grupinių diskusijų duomenys, leidžiantys geriau suprasti pagrindinius vidinius ir išorinius veiksnius, motyvuojančius elgseną.

Ar ateities humanitariniai mokslai bus geresni? Tarp meistrystės ir poveikio

Aldis Gedutis
vyriausias mokslo darbuotojas, Socialinių pokyčių tyrimų centras, KU.

Kęstas Kirtiklis
docentas, Filosofijos institutas, VU.

Kumuliatyvaus mokslo koncepcija, vyraujanti gamtos moksluose numato, kad mokslui plėtojantis tiek jo žinojimas, tiek ir pajėgumas žinojimą plėsti ir tikslinti tampa vis geresni. T.y. gerėja mokslo kokybė. Humanitariniai mokslai (HM) neretai oponuoja tokiam požiūriui neigdami pačią kumuliatyvaus mokslo idėją. Paradoksalu, tačiau mokslo kokybės idėja čia neneigiama. HM jos laikosi. Kas gi tuomet yra kokybiški HM? Lietuvoje HM kokybei skirtų tyrimų nėra. Dažniausiai kokybės problema kyla sprendžiant kitokias problemas. Pvz., Gedutis ir Kraniauskas (2013) su kokybės sampratomis susiduria tirdami Lietuvos SHM vertinimo praktikas, Kirtiklis ir Gedutis (2020) – tirdami HM vertę ir poveikį, Adomėnas ir kt. (2007) nagrinėdami DB „Lituanistika“ prielaidas, Adomėnas ir kt. (2019) siūlydami rekomendacijas HM stiprinimui. Galbūt arčiausiai preliminarių kokybės sampratų formulavimo atsiduria kai kurie Viliūno (2004) sudarytos knygos autoriai, aptariantys savo SHM disciplinų būklę naudodami SSGG matricą.

 Svarstymus apie HM kokybę aptinkame skirtinguose kontekstuose:

• Instituciniame, kuriame kokybės samprata bei kriterijai priskiriami „iš viršaus“, jiems būdinga vis didėjanti orientacija į „pripažinto“ žinojimo kūrimą ir socialinį poveikį;
• Disciplininėse mokslininkų bendruomenėse, kur kokybės samprata implicitiškai ir eksplicitiškai formuluojama „iš apačios“. Čia vyrauja orientacija į meistrystę.

Pirmu atveju kokybė tampa svarbi ne pati savaime, tačiau tiek, kiek ji padeda užtikrinti HM moksliškumą (impact factor, publikacijų lygis ir skaičius, tarptautiškumas ir t.t.) bei socialinį HM poveikį. Šiuo atveju HM kokybė redukuojama į jiems išoriškus kriterijus: jei tyrimas tarptautiškas, rezultatai publikuoti aukšto lygio žurnaluose, sprendžiamos aktualios socialinės problemos ir pan., jis, pagal nutylėjimą, laikomas kokybišku. Antru atveju disciplinos bendruomenė disponuoja vidinėmis žiniomis, kurios padeda at(si)rinkti vertus dėmesio tekstus bei aiškiai skirti tinkamus tyrimus nuo netinkamų. Šiedvi – institucinė ir disciplinos bendruomenės – kokybės sampratos persidengia, tačiau nesutampa: institucinė kokybės samprata nebūtinai priimtina tyrėjams ir atvirkščiai. Tikėtina, kad HM ir toliau plėtosis šių dviejų veiksnių įtampoje, nes šiuo metu nėra pagrindo manyti, kad kuri nors iš tendencijų galėtų įsivyrauti.

Struktūriniai ir kultūriniai smurto dėl lyties veiksniai

Jolanta Malažinskienė
Vytauto Didžiojo universitetas.

Intymaus partnerio smurtas (IPV) – svarbi visuomenės sveikatos problema, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas, nusikaltimas. Pasaulio Sveikatos Organizacijos 2002 m. ataskaitoje IPV apibrėžtas, kaip bet koks elgesys, įskaitant fizinę agresiją, seksualinę prievartą, psichologinės prievartos veiksmus ir kontroliuojantį elgesį, sukeliantis fizinę, psichologinę ar seksualinę žalą smurto aukai. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (1979) smurtas prieš moteris įvardintas smurtu lyties pagrindu, vykstančiu dėl visuomeninės sex / gender / seksualumo, niekinančio moteriškumą, seksualines ir lyčių mažumas, sistemos. Johnson (2006) savo tipologijoje, kur trys iš keturių IPV formų siejasi su prievartine kontrole, smurtą prieš moteris sieja su kultūriniais, struktūriniais veiksniais, 97 proc. atvejais vykstantį dėl seksistinių nuostatų, asimetrinių lyčių galios santykių, kur dažniausia moterys – aukos, vyrai – smurtautojai. Connell (2009), įvedusi hegemoninio, labiausiai paplitusio, stereotipiško vyriškumo, įtvirtinančio dominuojančią vyrų poziciją moterų atžvilgiu, bei pabrėžto moteriškumo, įteisinančio moterų prieš vyrus nuolankumą, teigia, kad smurtas prieš moteris – tai socialinės kontrolės mechanizmas, vyrų pranašumo išlaikymo priemonė.

Straipsnio tikslas, paremtas smurto tipologija, kurią pateikė norvegų sociologas Galtung (1990), yra atskleisti smurtą artimoje aplinkoje kaip struktūrinių ir kultūrinių veiksnių, susipynusių tarpusavyje, sąveikaujančių tam tikru būdu, raišką Lietuvos atveju, smurtą vertinant ne kaip individualią, asmens problemą, bet kaip globalesnių struktūrų įtaką, nevienodos galios, ekonominės, politinės, socialinės, pasiskirstymo rezultatą. Darbo tikslas – atkreipti dėmesį į struktūrinių veiksnių, ne vienodai sukonfigūruojančių vyrų ir moterų padėtis, įtaką, apibrėžti kultūrines nuostatas, didinančias / mažinančias smurto tolerancijos lygį, ir privačius bei viešus hierarchinius sąveikos modelius, palaikančius smurtinius santykius. Straipsnyje pateikiami šešių moterų, patyrusių smurtą, interviu. Kokybinis tyrimas atskleidė moterų patirtį priešinantis smurtui ir psichologinei, fizinei bei seksualinei prievartai. Straipsnyje svarstomi galimi keliai moterų teisių įgyvendinimo nediskriminacijos pagrindais stiprinimui.

Nepotizmo paplitimas ir tolerancija Lietuvoje: ar nuostatos keičiasi? 2018 – 2020 m. visuomenės nuostatų lyginamoji analizė

Algis Davidavičius
VDU PMDF VKK lektorius, Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas.

Dr. Gintaras Šumskas
VDU PMDF PK docentas, Vilniaus politikos analizės instituto tyrimų vadovas.

Nepotizmas ir ypač jo atmainos – patronažas ir favoritizmas neabejotinai kelia grėsmes skaidrios, konkurencingos ir lygių galimybių visuomenės raidai. Kiek nepotistiniai santykiai yra paplitę Lietuvoje ir ar jie kinta? Visuomenės nuostatų tyrimas (2018 m. atliktos reprezentatyvios apklausos rezultatai) apie nepotizmo reiškinį, pristatytas 2019 m. konferencijoje, parodė, jog giminystės ir asmeniniai ryšiai profesinėje ir darbinėje aplinkoje yra gana paplitę ir toleruojami. Siekiant stebėti vertinimų dinamiką, analogiškas reprezentatyvus tyrimas buvo pakartotas 2020 m. rudenį. Lyginamoji analizė 2019 m. papildyta tikslinės grupės – vietos savivaldos atstovų (Tarybų nariai) apklausa. Atliktų tyrimų duomenys leidžia įvertinti nepotizmo tolerancijos pokyčius 2018 – 2021 m.

Lietuvos gyventojų vertybinės nuostatos ir Covid-19 pandemijos valdymas

Doc. Dr. Rūta Žiliukaitė
Vilniaus universitetas, Filosofijos fakultetas, Sociologijos ir socialinio darbo institutas.

Nuo 2020 metų pavasario Lietuvoje taikytas karantinas ir kitos pandemijos valdymo priemonės ne kartą viešose diskusijose kėlė klausimus, ar ir kaip gyventojų atsakas į šias priemones gali būti susijęs su jų su visuomenėje vyraujančiomis vertybinėmis nuostatomis. Remiantis pandemijos laikotarpiu atliktais kitose Europos šalyse gyventojų vertybių kaitos tyrimais, pasitelkiant lyginamąją Europos šalių gyventojų vertybinių nuostatų analizės rezultatų ekstrapoliaciją (2017 EVS, 2018 ESS, kiti įvairiose Europos šalyse atlikti tyrimai) pranešime bus pamėginta apibrėžti, kokios vertybinių nuostatų dimensijos yra  svarbios suprantant pandemijos valdymo priemonių taikymo efektyvumą Lietuvoje. Taip pat pranešime bus siekiama atskleisti, kokius klausimus galime kelti, remdamiesi turimais duomenimis apie Lietuvos gyventojų vertybinių nuostatų kaitą prieš ir per pandemiją.

Neoliberalios meritokratijos kritika: meritokratijos ir neoliberalizmo prieštaravimai bei raidos persidengimų ypatumai

Stasys Stirbinskas
Vytauto Didžiojo universitetas. Sociologijos mokslo krypties doktorantas.

Per savo egzistavimo laikotarpį nuo 20 a. vidurio, meritokratija įvairiais periodais buvo asocijuojama su socializmo, socialdemokratijos ir neoliberalizmo ideologinėmis kryptimis. Termino egzistavo pradžioje meritokratija talpino kritiką egzistuojančiai sistemai ir jose vykstantiems pokyčiams, tačiau 20 a. pabaigoje ji tapo prilyginta šiuolaikinei visuomenei bei susieta su neoliberalia ideologija. Šiuolaikinė neoliberali meritokratija kritikuojama dėl bendruomeninių darinių silpninimo, sisteminių nelygybių ignoravimo, pastangų ir nuopelnų pervertinimo, siauros intelekto sampratos, taip pat buržuazinių vertybių aukštinimo bei darbininkų klasės vertybių sumenkinimo. Meritokratija taip pat prilyginama ideologijai, kuriančiai ir legitimuojančiai sistemą, slepiančią, ir plečiančią ekonominių bei socialinių nelygybių spektrą. Meritokratijos problematikos gretinimas neoliberalizmo teorinei kritikai taip pat išryškina kertinius prieštaravimus tarp galimybių lygybės principo ir neoliberalios valstybės vaidmens.

Siekiant suvokti meritokratijos ir neoliberalizmo santykį bei raidos ypatumus, svarbu atskleisti istorinį 20. a. antros pusės kontekstą, išryškinusį pokario gerovės valstybės meritokratinius ir kitus deficitus. Atmetę klasines kovas ir socialinius judėjimus, tuo būdu visą pasipriešinimą sutelkę į individualius, moralinius klausimus, neoliberalizmo šalininkai akcentavo žmonių subjektyvumo, jų santykio su savimi pokyčius. Šie pokyčiai turėjo juos išlaisvinti nuo to metu egzistavusio socialinio statizmo normatyvumo. Ironiška, tačiau neoliberalizmas nepasiekiamomis pavertė būtent tas ekonomines ir politines struktūras, turėjusias sudaryti pamatus, įgalinančius emancipacinius mikro lygmens eksperimentus. Taikant mikro lygio pasipriešinimus, klausimai, susiję su išnaudojimu, nevienodu darbo pasidalijimu (dabar egzistuojančiu jau globaliniu mastu), ar pajamų nelygybe, paprasčiausiai išnyko ir tapo visiškai nepasiekiami. Negana to, 1968 m. socialinių judėjimų nuopelnai buvo perimti korporacinio verslo diskurso ir neoliberalių teisingumo naratyvų. Šie naratyvai atpažįsta įvairias socialinio teisingumo problemas, tačiau joms spręsti siūlo išimtinai neoliberalias rinkos priemones. Meritokratija – viena iš jų.

From love and family to Contingent Intimacies in Lithuania?

Victor de Munck
Professor at Institute of Asian and Transcultural Studies, Vilnius University.

Lithuanian demographers and sociologists have noted that “individualization,” “female emancipation,” and “desire for leisure time” (Stankuniene & Jasilioniene, 2008), are important reasons for the declining marriage and birth rates in Lithuania since independence. This paper provides preliminary supportive effort for these observations, particularly by using one of the few available systematic emic methods available to social researchers—the free-list.  Using free-listing and Q-sorting methods, our findings indicate that new forms of intimacy are related to economic and class issues, and together they signify an emergent “precariot” (Standing 2012; 2014). The research is still in its formative stages but the findings suggest the rise of non-traditional sort of contingent intimacies in Lithuania.  For this paper we will compare conceptions love and marriage for two distinct samples of Lithuanians: those who are polyamorous versus those who are monogamous. We will also control for married and unmarried members of both groups. We hypothesize that the polyamorous group will voice more terms related to Giddens’ notion of confluent love (i.e. sex and autonomy) while the monogamous group will reflect more terms emphasizing love as a relational, cooperative and team concept, while also acknowledging individual autonomy.

Key words: individualization, free-list, precariot, Q sorting, contingent intimacies, polyamory

This project has received funding from the Research Council of Lithuania, grant agreement no. S-MIP-21-47.

Kaip atskleisti vienišumo kompleksiškumą? Jauno ir vidutinio amžiaus žmonių naratyvai

Dr. Margarita Gedvilaitė-Kordušienė
vyresnioji mokslo darbuotoja, Lietuvos socialinių moksų centro sociologijos institutas.

Dr. Gražina Rapolienė
mokslo darbuotoja, Lietuvos socialinių moksų centro sociologijos institutas.

Lietuva yra tarp ES šalių, kuriose vienišumo lygis aukštesnis, o tyrėjai vis dažniau atkreipia dėmesį į vienišumo raišką ir jaunesnėse visuomenės grupėse. Viešame diskurse egzistuojant sąvokų painiavai bei pasitelkiant pandemijos retoriką aktualizuojant vienišumo problemą, kyla klausimas, kaip apibrėžti fenomeną nesumažinant jo kompleksiškumo? Akademinėje literatūroje  vienišumas apibrėžiamas kaip nemaloni patirtis dėl trokštamų ir turimų socialinių santykių skaičiaus ir kokybės neatitikimo (Perlman & Peplau 1984), išskiriant socialines ir emocines vienišumo dimensijas (Weiss 1973). Nors egzistuoja daug teorinių prieigų interpretuojant vienišumą, dauguma labiau paaiškina mechanines vienišumo priežastis, bet ne pačio fenomeno esmę, apibrėžimuose niveliuojamos vienišumo patirtys. Pranešime pristatoma 45 naratyvinių interviu su jauno (18-29 m.) ir vidutinio (30-44 m., 45-59 m.) amžiaus žmonėmis, išgyvenančiais skirtingą vienišumo lygį, subjektyvių vienišumo sampratų analizė. Vienišumo daugiasluoksniškumas atskleidžiamas per socialinę ir kultūrinę, emocinę ir egzistencinę dimensijas. Tyrimo duomenys rodo, kad įprastai akademinėje literatūroje naudojami apibrėžimai neapima egzistencinės sampratos, supaprastintai traktuoja socialinio ir emocinio vienišumo dimensijas.

Pranešimas parengtas vykdant LMT finansuojamą projektą ,,Vienatvė: patyrimas, veiksniai ir iššūkiai socialinei sanglaudai, sutarties Nr. S-LIP-20-23.