Subjektyvūs socialinės nelygybės vertinimai Lietuvoje 2010-2020 m. laikotarpiu

Dr. Rasa Indriliūnaitė
Vytauto Didžiojo universitetas Sociologijos katedra.

Socialinė nelygybė yra viena esminių kategorijų, kuria apibrėžiami materialinės gerovės ir galimybių nelygybių skirtumai šiuolaikinėse visuomenėse. Skirtingos nelygybės dimensijos siejamos tiek su struktūriniais individo gerovę bei galimybes determinuojančiais veiksniais ir tokių fundamentalių resursų, kaip pajamos, išsilavinimas, sveikata, prieigos prie paslaugų galimybė paskirstymu visuomenėje, tiek ir su individo veiksnumą ir jo gyvenimo šansus apibrėžiančiomis lyties, šeimos statuso, etninės bei klasinės padėties kategorijomis, lemiančiomis skirtingas galimybes realizuoti šių būtinųjų resursų poreikį (Sen 1992; 1999). Socialinė ir pajamų nelygybė neigiamai veikia individų teisingumo, autonomijos, ateities nuostatų vertinimus, menkina socialinį įsitraukimą ir tarpasmeninį pasitikėjimą (Uslaner 2011).

Pastaraisiais dešimtmečiais stebimas intensyvus pajamų nelygybės augimas daugelyje OECD, taip pat ir Rytų Europos šalių, leidžia stebėti netolygaus viešųjų gėrybių paskirstymo nulemtus socialinius padarinius – prastėjančius sveikatos, išsilavinimo, bendrosios gerovės, socialinės sanglaudos rodiklius tarp skirtingo statuso, lyties, etninės padėties visuomenės atstovų (Wilkinson, Pickett 2010; Milanovic 2016; Boushey ir kt. 2017). Matoma ir auganti parama meritokratijai, kuri siejama su neoliberalizmo ir individualios atsakomybės iškėlimu (Marshall et al., 1999; Redmond et al., 2002). COVID-19 pandemijos sukelta krizė yra pirmoji tokio pobūdžio krizė po 2007-2009 m. pasaulinės finansų krizės, stipriai paveikusios šalių ekonomikas bei įvairių visuomenės grupių padėtį. Pandemija ypatingai užaštrino socialinių nelygybių problemą – pagilino jau egzistuojančias socialines nelygybes skirtingose socioekonominėse grupėse (Wilson, 2020) ir išplėtė pažeidžiamų grupių sąrašą.

Remiantis tarptautinio socialinio tyrimo (ISSP) 2010 m. ir 2020 m. ir Europos socialinio tyrimo (ESS) 2009 m. ir 2019 m. duomenimis pranešime bus siekiama atskleisti, kaip per pastarąjį dešimtmetį kito subjektyvūs Lietuvos gyventojų vertinimai apie socialinę ir pajamų nelygybę šalyje bei kokios vyraujančios subjektyvios nelygybės baimės yra stebimos pandeminio laikotarpio visuomenėje.

Turizmas po COVID-19 pandemijos: pokyčiai naujoje socialinėje aplinkoje

Dr. Darius Liutikas
Lietuvos socialinių mokslų centras.

Nepaisant pažangos vakcinacijos srityje, COVID-19 pandemija turės negrįžtamą poveikį turizmo sektoriui. Tai susiję su turizmo produktų ir paslaugų pokyčiais, naujų turizmo paslaugų ir produktų pasiūla bei turizmo plėtra naujose vietose. Turizmo sektoriuje reikės diegti naujas technologines ir netechnologines inovacijas, naujus produktus ir paslaugas. Pasikeitusioje socialinėje aplinkoje turizmo sektorius turi prisitaikyti prie naujų verslo modelių.

Šiame pranešime aptariamos tiek COVID-19 pandemijos valdymo priemonės turizmo sektoriuje, tiek turizmo sektoriaus pokyčiai po COVID-19. Pateikiama Lietuvoje taikytų priemonių apžvalga, kurios buvo įgyvendintos tiek krizei valdyti tiek jos poveikiui sušvelninti. Įvairūs socialiniai, aplinkos ir technologiniai veiksniai nulems turizmo sektoriaus pokyčius po pandeminiu laikotarpiu. Įvairiomis priemonėmis siekiama atnaujinti turizmo sektorių, pertvarkyti turizmo sistemą. Didelis dėmesys skiriamas inovatyvių ir skaitmeninių turizmo paslaugų plėtotei. Turizmo pokyčiai vertinami darnios verslo plėtros, inovacijų pritaikymo, skaitmeninimo, klimato kaitos, sveikatos padėties ir socialinės apsaugos kontekste. Šiame pranešime taip pat bus aptartos mokslinio projekto „Turizmo sektoriaus pokyčiai ir perspektyvos po COVID 19 pandemijos” tikslai ir vykdomos veiklos.

Reikšminiai žodžiai: turizmas, COVID-19, turizmo sektoriaus pokyčiai.

Nacionalizmo ir ekonomikos sąsajos perinterpretavimas: tautinės valstybės kūrimas pasitelkiant neoliberalias reformas Baltijos šalyse posocialistinės transformacijos metu

Karolis Dambrauskas
jaunesnysis mokslo darbuotojas, Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto, Etninių tyrimų skyrius,

Building on the latest scholarship in the nationalism-economy nexus studies, the article examines how nationalism inhabits other ideologies in the economic realm. Firstly, the article presents the latest strands in the nationalism-economy nexus research, namely compatibility between economy and nationalism understood as ideology. Then, using Foucault’s concept of governmentality, the article shows how the two phenomena are compatible on the theoretical level. Going further, the article connects the latest nationalism-economy nexus scholarship with existing literature on national neoliberalism in the post-socialist Baltic states. The article argues that national neoliberalism in the Baltics provides an example of what the compatibility of nationalism and economy may look like in practice. The Baltic states’ Soviet experience encouraged their elites to undertake radical neoliberal reforms, in which the processes of nation-state and market economy building overlapped. The states were built to create the markets which would in turn guarantee the prosperity of their respective nations. The article juxtaposes different, yet related scholarships and provides a basic theoretical toolkit that could facilitate potential inquiries into the nationalism-economy nexus in Lithuania and abroad.

Socialinių grupių dalyvavimo darbo rinkoje kaitos metarmorfozės: Jaunimo ir pagyvenusių žmonių nedarbo palyginimas

Arūnas Pocius
LSMC Darbo rinkos tyrimų skyrius. Vyresnysis mokslo darbuotojas.

Pranešimu siekiama detaliau įvertinti Lietuvos jaunimo ir pagyvenusių žmonių nedarbo skirtumus, atskleidžiant  stebimų pasikeitimų ypatumus (metamorfozes). Pranešime atliekama skirtingomis metodikomis nustatytų jaunimo ir  pagyvenusių žmonių nedarbo rodiklių lyginamoji analize. Atlikta analizė leidžia detaliau įvertinti šių tikslinių grupių nedarbo rodiklių skirtumus bei dinamikos tendencijas. Šalia įprastinio nuo darbo jėgos skaičiuojamo nedarbo lygio rodiklio straipsnio autorius taip pat pateikia demografinio nedarbo lygio rodiklio analizės rezultatus. Esminis dėmesys šioje pranešime skiriamas Lietuvos jaunimo ir pagyvenusių nedarbo lygio rodiklių analizei. Tačiau vienas iš pranešimo prioritetų – situacijos darbo rinkoje įvertinimas Baltijos šalyse ir visos ES mastu.

Pork, handshakes and winter swimming. Anti-Islamic emblems of cultural difference in Danish neo-nationalism

Martin Lindhardt
Department of Sociology, Environmental and Business Economics. University of Southern Denmark.

In this paper I argue that constructions of Danishness and Danish culture in neo-nationalist right-wing discourse have increasingly become structured around a marked opposition to Islam and Muslim immigrants. My analysis draws on Frederik Barth’s understanding of ethnic identity as constituted through processes of demarcation of boundaries vis-à-vis other groups. In such processes, certain cultural phenomena, both material and immaterial, can be elevated to emblems of cultural difference or symbolic markers of an in-group’s shared identity. The paper explores how different phenomena such as freedom of speech, pork, winter swimming/mixed-gender swimming and handshakes have become salient topics of political and public debates about integration and Islam in Denmark. I argue that these phenomena have all become emblematic of an allegedly distinctive Danish culture because they serve the purpose of demarcating symbolic boundaries vis-à-vis Islam.

Komunikacinės demokratijos grėsmės: visuomenės ir žiniasklaidos atsparumas platformizacijos akivaizdoje

Prof. Auksė Balčytienė, prof. Kristina Juraitė
VDU Viešosios komunikacijos katedra, UNESCO-UNITWIN Medijų ir informacinio raštingumo tyrimų centras.

Nors žurnalistika ir toliau pripažįstama svarbiu demokratijos institutu, vis tik, kaip rodo naujausi žiniasklaidos ir medijų naudojimo tyrimai, šiuolaikinėms auditorijoms įprastoji žurnalistika jau nebėra svarbiausias naujienų kanalas. Medijuotos komunikacijos ekosistemoje itin daug galių įgyja kiti informacijos tarnsliuotojai, o atsakomybę už savus pasirinkimus netiesiogiai prisiima informacijos vartotojai. Taigi darome prielaidą, kad asmeninis įsitraukimas ir motyvacija veikti tokiose skaitmenizuotos komunikacijos terpėse tampa svarbiu ne tik kiekvienam individualiai, tačiau įgyja ir naujų visuomeninių ir politinių prasmių. Šiame straipsnyje parodoma, kad demokratinėse visuomenėse – tiek Baltijos valstybėse, tiek ir kitur Europoje – šiuolaikinė viešoji erdvė, o sykiu ir ją palaikanti klasikinė žiniasklaida ir skaitmeninių technologijų ir platformų infrastruktūra, nėra pakankamai atspari krizėms, o sykiu atvira ir įtrauki, taigi ir nekuria pasitikėjimo ir solidarumo atmosferos tarp komunikuojančiųjų. Ir tai daro stiprų kokybinį poveikį demokratijos būklei.

Nuostatų apie gyvenimo eigos įvykius sąsajos su materialiomis ir pomaterialiomis vertybėmis tarp vieno asmens namų ūkių Baltijos šalyse

dr. Apolonijus Žilys
lektorius, VDU, Sociologijos katedra.

Gyvenimas po vieną ar vieno asmens namų ūkis yra specifinė gyvenimo organizavimo forma, kurios dalis poindustrinėse šalyse auga. Ji apibūdina įvairias situacijas asmens gyvenimo cikle, o gyvenančių po vieną socialinės grupės yra heterogeniška. Visgi, gyvenimas po vieną dominuoja tarp vyresnio amžiaus asmenų ir moterų, o ši grupė susilaukė didelio susidomėjimo tarp Lietuvos sociologų (Mikulionienė ir kt. 2018, Mikulionienė ir kt. 2021, Rapolienė ir kt. 2018). Dažniausiai ši grupė ir apskritai gyvenimas po vieną analizuojamas sociologų kaip vienišumo, asmeninių socialinių tinklų erozijos ar socialinės izoliacijos rizika, arba kaip individualizacijos revoliucijos rezultatas visuomenėje, kai asmuo yra išlaisvintas nuo gyvenimo drauge su kitais ir kaip asmeninės nepriklausomybės įprasminimas pomaterialių vertybių dominuojamoje visuomenėje (Klinenberg 2013, Kislev 2018, 2019).

Šis pranešimas siekia atskleisti kaip normatyvinės gyvenimo eigos nuostatos (susijusios su šeiminio ir asmeninio gyvenimo įvykių vertinimais) yra susijusios su materialiomis ar/ir pomaterialiomis vertybinėmis tarp Lietuvos, Estijos ir Latvijos vieno asmens namų ūkių. Visgi, gyvenimas po vieną kaip gyvenimo eigos organizavimas nereiškia, kad tokie namų ūkiai neturi normatyvinių supratimų apie tinkamiausią amžių pradėti ar laiku užbaigti svarbius asmeninio ir šeiminio gyvenimo sprendimus (kaip savarankiško gyvenimo pradžia, įsiliejimas į darbo rinką, partnerystės ir santuokos, ar net tėvystės startai) (Billari, Liefbroer, 2010; Settersten, Hagestad, 1996; Spéder, Kapitány, 2009). Normatyviniai įsitikinimai apie amžiaus terminus įgyvendinti svarbius gyvenimo sprendimus leidžia nusibrėžti gyvenimo kelio perspektyvą, mobilizuoti savo sprendimus ir planuoti savo gyvenimą (Giddens 1990; Beck, Beck-Gernsheim 2002). Dažnai socialinės normos siejamos su amžiumi ir asmeninio bei šeiminio gyvenimo etapais yra padiktuotos socialinių institucijų (Billari ir kt. 2010; Mayer 2000). Vieno asmens namų ūkis tampa išskirtine grupe, nes tie sprendimai nebuvo priimti arba priimti taip, kad liekama gyventi savarankiškai. Pristatyme atskleisti normatyvinio gyvenimo eigos ir materialių ir pomaterialių vertybių sąsajas pasinaudojant 2019 m. Europos socialinis tyrimo duomenimis (gyvenimo eigos ir Š. Švarco žmogiškųjų vertybių modulių klausimais) tarp vieno asmens namų ūkių.

Palankios ugdymo aplinkos paieškos nuotoliniame mokyme: mokytojų patirtys ir įžvalgos

Giedrė Strakšienė
KU SHMF, Socialinių pokyčių studijų centro mokslo darbuotoja.

Ilona Klanienė
KU, SHMF, Pedagogikos katedros profesorė.

Posakis, kad mokykla yra ne tik mokymo vieta, bet ir antrieji namai, keičiasi, dabar galime sakyti, kad namai yra ne tik gyvenamoji vieta, bet ir mokykla. Išnykus fizinei aplinkai ir mokymui persikėlus į virtualią erdvę, ugdymo praktikoje vis dažniau susiduriame su mokymo aplinkos klausimais, kurie kelia įvairių pasvarstymų apie pamokos erdvės sampratą, galimybę mokiniui laisvai ir saugiai jaustis, būti išgirstam ir suprastam mokytojo. Kaip pedagogas, mokydamas nuotoliniu būdu, kuria ugdymo procesui palankų mikroklimatą, kad mokiniai jaustųsi emociškai saugūs, sveiki ir mokymosi procesas vyktų sėkmingai?

Nuotolinis mokymas nėra naujiena Lietuvoje, tačiau pandeminis laikotarpis švietime padėjo suvokti, kad toks mokymas nėra vien apsirūpinimas informacinėmis technologinėmis priemonėmis ir mokėjimas jomis naudotis. Nuotolinio mokymo forma reikalauja ne tik ugdymo turinio ir jo organizavimo pertvarkos (Kazragytė, 2020), tačiau ir socialinės erdvės, kurioje vyksta sąveika tarp mokinių ir mokytojo, persvarstymo. Mokymosi aplinkas tyrinėję mokslininkai pabrėžia, kad socialiniai aspektai ugdymo aplinkoje (mokinio nuotaika, mokytojo elgesys, mokinių tarpusavio santykiai) daro reikšmingą įtaką mokinio individualiems pasiekimams (Muijs, Reynolds, 2011; Helmke, 2012; Simonaitienė, Augustinienė, 2021, Gevorgianienė 2020 ir kt.).

Tyrimas atskleidė, kad mokytojai pradeda pripažinti „kitokio“ ugdymo erdvę, nes išnyksta jutimais gaunama informacija, o dėl segmentuoto vaizdo, mažiau galimybių stebėti visumą, išgirsti mokytojo ar bendraklasių atsakymus, paaiškinimus. Pasak apklaustųjų, edukacinė erdvė tapo „tąsi“, sunkiai nusakoma, atsiranda savos ir svetimos bendruomenės sampyna, šeimos narių (tėvų, brolių, seserų), esančių toje pačioje mokymosi erdvėje vaidmens priskyrimo painiava, kartais sudėtinga identifikuoti ugdymo proceso dalyvius ir pan. Tyrimas parodė, kad socialiai saugios ir ugdymui palankios aplinkos kūrimas taikant nuotolinį mokymą kelia daug papildomų klausimų: kaip atpažinti emocinius sunkumus, kai mokiniai „už ekrano“ fiziškai nepasiekiami, kaip teikti jiems pagalbą, kokias priemones ir kaip taikyti. Kita vertus, mokytojų nuomone, palankios ugdymo aplinkos kūrimas suteikia didesnės galimybes vykdyti įtraukųjį ugdymą, tenkinant individualius mokinių poreikius bei glaudžiau bendradarbiauti su tėvais, užtikrinant kokybiškesnį ugdymą.

Raktiniai žodžiai: nuotolinis mokymas, ugdymo aplinka, pamokos erdvė, mokytojas, mokinys

Vienišumo raiška ir veiksniai Lietuvoje bei Europos šalių kontekstas

Vaida Tretjakova, Gražina Rapolienė
Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos institutas.

Vienišumas (angl. loneliness) – nemaloni patirtis dėl trokštamų ir turimų socialinių santykių skaičiaus ir kokybės neatitikimo (Perlman, Peplau 1984; De Jong Gierveld, van Tilburg 1999) – neigiamai veikia tiek individo, tiek visuomenės sveikatą. Nors pagal vienišumo rodiklius Lietuva pirmauja tarp Europos šalių, jo raiška ir veiksniai mažai tyrinėti.

Pranešime pristatoma Europos socialinio tyrimo 7 bangos (2014) duomenų pagrindu pirmą kartą atlikta Lietuvos gyventojų vienišumo raiškos ir veiksnių analizė bei jos rezultatai Europos šalių kontekste. Taikant dvinarę logistinę regresiją nustatyta, kad vienišumą patiriantys asmenys individualiomis socialinėmis charakteristikomis (demografinėmis, šeiminėmis, ekonominėmis, sveikatos būklės) statistiškai reikšmingai skiriasi nuo asmenų, kurie nesijaučia vieniši. Vieniši asmenys dažniau būna kitos nei lietuvių ar pagrindinių tautinių mažumų (rusų ir lenkų) tautybės, negyvena su partneriu/ sutuoktiniu, bet dažniau gyvena su vaikais tame pačiame namų ūkyje, vaikystėje yra patyrę finansinį nestabilumą ir šiuo metu susiduria su rimtais finansiniais sunkumais, dažniau savo sveikatą vertina kaip vidutinišką ar (labai) blogą.

Dalis Lietuvoje vienišumo raiškai būdingų veiksnių žinomi kaip vieni pagrindinių vienišumo prediktorių iš įvairių nacionalinių ir lyginamųjų tarptautinių tyrimų. Pavyzdžiui, partnerystės lygmens kintamieji (matuojami per gyvenimą kartu ar per santuokinį statusą) (Beutel et al. 2017; Hansen, Slagsvold 2015) ir prastesnė ekonominė padėtis (Niedzwiedz et al. 2016). Europos šalių kontekste vienišų gyventojų dalis Lietuvoje yra apytikriai vidutinė, o gyvenimas be sutuoktinio ar partnerio yra būdingas visų šalių vienišumą patiriantiems asmenims. Tuo tarpu kitomis regresine analize aptiktomis statistiškai reikšmingomis charakteristikomis (finansiniai sunkumai dabar ir praeityje, subjektyvus sveikatos vertinimas bei gyvenimas su vaikais) Lietuvos vieniši gyventojai išsiskiria ir tarptautiniame kontekste – jos laikytinos šalies konteksto specifika.

Priešingai nei būtų galima tikėtis, (vyresnis) amžius nėra vienišumą Lietuvoje prognozuojantis veiksnys. Tad remdamosi 45 naratyvinių interviu su jauno (18-29 m.) ir vidutinio (30-44, 45-59 m.) amžiaus žmonėmis, atliktais 2020-2021 metais, kiekybinę vienišumo raiškos ir veiksnių analizę papildysime subjektyviomis vienišumo patirtimis skirtingais amžiaus tarpsniais.

Tyrimas atliktas vykdant LMT finansuojamą projektą ,,Vienatvė: patyrimas, veiksniai ir iššūkiai socialinei sanglaudai“, sutarties Nr. S-LIP-20-23.

Susidūrimas su amžizmu siekiant sveikatos priežiūros paslaugų: vyresnio amžiaus asmenų patirtys

dr. Dovilė Daugėlienė
lektorė, Socialinio darbo katedra, SMF, Vytauto Didžiojo universitetas.

Problema. Amžizmas, kuris pasireiškia stereotipais, išankstiniu nusistatymu ir diskriminaciniu elgesiu prieš tam tikrą žmonių grupę, remiantis jų chronologiniu amžiumi[1] yra itin paplitęs sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų sektoriuose su kuriais dažnai sąveikauja vyresnio amžiaus asmenys (VAA). Tyrimai rodo, kad sveikatos priežiūros srityje dirbantys specialistai yra internalizavę amžistines nuostatas, kurios kreipia jų elgesį su vyresnio amžiaus pacientais, turi įtakos savalaikiam ligų diagnozavimui, kokybiškam ir nuosekliam gydymui, kas susiję su neigiamomis pasekmėmis pacientų sveikatos būklei[2]^–[3].

Pranešimo tikslas – pristatyti VAA susidūrimo su amžizmu patirtis siekiant sveikatos priežiūros paslaugų.

Metodai. Pranešimo pagrindą sudaro kokybinio tyrimo rezultatų apibendrinimas. Duomenų rinkimo instrumentas – pusiau struktūruotas giluminis interviu. Tyrime dalyvavo 22 VAA (65+), sergantys įvairiomis lėtinėmis ligomis ir dėl to turintys nuolat sąveikauti su sveikatos priežiūros specialistais. Duomenų analizės metodas – temų analizė. Tyrimo radiniai. VAA viso gyvenimo metu internalizuoja amžistines nuostatas (implicistinis amžizmas), kurios yra nuolat ir (ar) galutinai įtvirtinamos sąveikoje su sveikatos priežiūros specialistais (eksplicistinis amžizmas), kurie akcentuoja chronologinį asmens amžių, kaip pagrindinę fizinio diskomforto priežastį. Amžismas sveikatos priežiūros srityje pasireiškia per sveikatos priežiūros specialistų kalbą (vyresnio amžiaus pacientų žeminimas, išjuokimas, pakeltas tonas) ir elgesį, kada ignoruojami, sumenkinami nusiskundimai, vengiama nukreipti kitų specialistų konsultacijoms ar paskirti reikiamą kiekį gydomųjų procedūrų, kvestionuojamas VAA turimas neprofesionalus (lay) žinojimas. Susidūrimas su amžizmu sveikatos priežiūros įstaigoje pakeičia asmenų lėtinės ligos valdymo trajektorijas, kada pamažu atsisakoma lankytis pas sveikatos priežiūros specialistus, ieškoma alternatyvių fizinių ligos simptomų valdymo būdų tai taip pat turi įtakos asmens fizinei ir emocinei savijautai, gyvenimo kokybei.

---

[1] Ayalon L, Tesch-Römer C. Taking a closer look at ageism: self- and other-directed ageist attitudes and discrimination. Eur J Ageing. 2017 Jan 5;14(1):1-4. doi: 10.1007/s10433-016-0409-9. PMID: 28804389; PMCID: PMC5550624.

[2] Chrisler, J.C., Barney, A. and Palatino, B. (2016), Ageism can be Hazardous to Women’s Health: Ageism, Sexism, and Stereotypes of Older Women in the Healthcare System. Journal of Social Issues, 72: 86-104. https://doi.org/10.1111/josi.12157

[3] Ben-Harush A, Shiovitz-Ezra S, Doron I, Alon S, Leibovitz A, Golander H, Haron Y, Ayalon L. Ageism among physicians, nurses, and social workers: findings from a qualitative study. Eur J Ageing. 2016 Jun 28;14(1):39-48. doi: 10.1007/s10433-016-0389-9. PMID: 28804393; PMCID: PMC5550621.