Vaida Tretjakova, Gražina Rapolienė
Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos institutas.
Vienišumas (angl. loneliness) – nemaloni patirtis dėl trokštamų ir turimų socialinių santykių skaičiaus ir kokybės neatitikimo (Perlman, Peplau 1984; De Jong Gierveld, van Tilburg 1999) – neigiamai veikia tiek individo, tiek visuomenės sveikatą. Nors pagal vienišumo rodiklius Lietuva pirmauja tarp Europos šalių, jo raiška ir veiksniai mažai tyrinėti.
Pranešime pristatoma Europos socialinio tyrimo 7 bangos (2014) duomenų pagrindu pirmą kartą atlikta Lietuvos gyventojų vienišumo raiškos ir veiksnių analizė bei jos rezultatai Europos šalių kontekste. Taikant dvinarę logistinę regresiją nustatyta, kad vienišumą patiriantys asmenys individualiomis socialinėmis charakteristikomis (demografinėmis, šeiminėmis, ekonominėmis, sveikatos būklės) statistiškai reikšmingai skiriasi nuo asmenų, kurie nesijaučia vieniši. Vieniši asmenys dažniau būna kitos nei lietuvių ar pagrindinių tautinių mažumų (rusų ir lenkų) tautybės, negyvena su partneriu/ sutuoktiniu, bet dažniau gyvena su vaikais tame pačiame namų ūkyje, vaikystėje yra patyrę finansinį nestabilumą ir šiuo metu susiduria su rimtais finansiniais sunkumais, dažniau savo sveikatą vertina kaip vidutinišką ar (labai) blogą.
Dalis Lietuvoje vienišumo raiškai būdingų veiksnių žinomi kaip vieni pagrindinių vienišumo prediktorių iš įvairių nacionalinių ir lyginamųjų tarptautinių tyrimų. Pavyzdžiui, partnerystės lygmens kintamieji (matuojami per gyvenimą kartu ar per santuokinį statusą) (Beutel et al. 2017; Hansen, Slagsvold 2015) ir prastesnė ekonominė padėtis (Niedzwiedz et al. 2016). Europos šalių kontekste vienišų gyventojų dalis Lietuvoje yra apytikriai vidutinė, o gyvenimas be sutuoktinio ar partnerio yra būdingas visų šalių vienišumą patiriantiems asmenims. Tuo tarpu kitomis regresine analize aptiktomis statistiškai reikšmingomis charakteristikomis (finansiniai sunkumai dabar ir praeityje, subjektyvus sveikatos vertinimas bei gyvenimas su vaikais) Lietuvos vieniši gyventojai išsiskiria ir tarptautiniame kontekste – jos laikytinos šalies konteksto specifika.
Priešingai nei būtų galima tikėtis, (vyresnis) amžius nėra vienišumą Lietuvoje prognozuojantis veiksnys. Tad remdamosi 45 naratyvinių interviu su jauno (18-29 m.) ir vidutinio (30-44, 45-59 m.) amžiaus žmonėmis, atliktais 2020-2021 metais, kiekybinę vienišumo raiškos ir veiksnių analizę papildysime subjektyviomis vienišumo patirtimis skirtingais amžiaus tarpsniais.
Tyrimas atliktas vykdant LMT finansuojamą projektą ,,Vienatvė: patyrimas, veiksniai ir iššūkiai socialinei sanglaudai“, sutarties Nr. S-LIP-20-23.
XIII Lietuvos sociologų draugijos konferencija 