Teleturizmas ir europoietiško kino bendrakūrystė izoliacijos laikais

Donata Bocullo
lektorė, Viešosios komunikacijos katedra, Vytauto Didžiojo universitetas.

Kaip rodo atlikti tyrimai, turizmo sektorius pandemijos metu buvo vienas iš labiausiai nukentėjusių. Dar pernai prognozuota, kad turistų skaičius 2020 m. visame pasaulyje sumažės 60–80 %. Uždarant šalių sienas ir apribojus kontaktines veiklas, žmonės įtaisė priešais namų ekranus. Kino filmų žiūrėjimo įpročiai neabejotinai pasikeitė, tačiau kaip pasikeitė ar galėtų keistis keliavimo bei paties turizmo įpročiai postpandeminiu laikotarpiu? Gal laikas galvoti apie teleturizmą, visai kaip apie telepsichoterapiją? Mokslininkai bando įrodyti, kad tų pačių filmų ar serialų žiūrėjimas gali būti naudingas, veikti tarsi terapija. Claudia‘os Wassmann (2015) metų sudarytoje knygoje „Terapija ir emocijos kino filmuose ir televizijoje“ kaip tik apžvelgiamas terapinis kino poveikis: „Buvo tiriama, kaip XX a. pramoginiai filmai prisidėjo prie mūsų emocijų supratimo, pavyzdžiui, teigiamų, tokių kaip laimė, malonumas, bei neigiamų, kaip kad pyktis, arba neigiamų emocijų valdymo <…> ir kaip filmai sukūrė dabartines elgesio ir socialinės sąveikos normas. Šie pokyčiai kompleksiškai susiję su garso ir vaizdo reprezentatyvumu. Kino ir televizijos bei komunikacijos mokslų tyrėjai analizuoja filmų terapinį potencialą ir jų santykį su psichoterapija.“ Tiesa, egzistuoja ir telepsichologijos[1] sąvoka, kurią su kino ar serialų terapija sieja nebent panašios technologijos – iš tiesų tai yra kur kas rimtesnė psichoterapijos praktika, kuriai šios pandemijos metu skiriama daug dėmesio. Žinoma, ne tik pandemija, bet ir pačios užsakymu pagrįstos turinio paslaugos. (angl.SVOD) keičia kino žiūrėjimo kultūrą, pakeičia kontaktinę kultūrą į simuliakrus. Vis tik galvojant apie ateitį ir kino bei turizmo sektorių gaivinimą, turime įgalinti ir vertės bendrakūrystės arba bendros vertės kūrimo sąvoką (angl.VCC). Bendros vertės kūrimas (angl. VCC) sulaukė akademikų ir praktikų dėmesio kaip visuotinė koncepcija, apibūdinanti daugelio suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimą (Prahalad ir Ramaswamy 2000). Taigi kaip kino ir turizmo sektorių suinteresuotieji, gali sukurti bendrą „europietišką“ svajonę, kurios pasak vokiečių kino režisieriaus, ilgamečio Europos kino akademijos pirmininko Wimas Wendersas, nėra.

Šiuo metu Europos siekiai – „žaliasis kursas“ ir tvarumas. „Būtina atstatyti turizmo sektorių. Bet tai turi būti saugu, teisinga ir draugiška klimatui “, – pradėdamas COVID-19 ir turizmo politikos apžvalgą sakė Jungtinių Tautų generalinis sekretorius António’us Guterresas. Europos kino komisijų tinklas pat siekia puoselėti ir skatinti tvaresnę bei efektyvesnę vietos kino pramonę. Ar skirtingų Europos šalių kino koprodukcijai pavyks tapti saugiai, teisingai, draugiškai – ir ne tik klimatui? Ar „europudingas“ gali būti visavertė europietiškos svajonės kūrimo kine strategija? Kokius kelionių maršrutus rinksimės pasižiūrėję bendros kūrybos europietiškų filmų ir ką prisiminsime? Konkrečias vietas, kūrinių pavadinimus ar tik išlikusį jausmą?

Šaltiniai:

Prahalad, C. K., & Ramaswamy, V. (2000). Co-opting customer competence. Harvard Business Review, 78(1), 79–90.

Ranjan, K. R., & Read, S. (2016). Value co-creation: concept and measurement. Journal of the Academy of Marketing Science, 44(3), 290-315. Wassmann, C. (2015). An Introduction: Therapy and Emotions in Film and Television. In Therapy and Emotions in Film and Television (pp. 1-16). Palgrave Macmillan, London.


[1] Telepsichologija – elgesio ir (arba) psichinės sveikatos priežiūros paslaugų teikimas, vietoj tradicinių kontaktinių metodų arba papildomai taikant technologinius metodus (pvz.: terapijos teikimas telefonu, diagnostinis interviu naudojant vaizdo konferencijas ir kt.)