Stasys Stirbinskas
Vytauto Didžiojo universitetas. Sociologijos mokslo krypties doktorantas.
Per savo egzistavimo laikotarpį nuo 20 a. vidurio, meritokratija įvairiais periodais buvo asocijuojama su socializmo, socialdemokratijos ir neoliberalizmo ideologinėmis kryptimis. Termino egzistavo pradžioje meritokratija talpino kritiką egzistuojančiai sistemai ir jose vykstantiems pokyčiams, tačiau 20 a. pabaigoje ji tapo prilyginta šiuolaikinei visuomenei bei susieta su neoliberalia ideologija. Šiuolaikinė neoliberali meritokratija kritikuojama dėl bendruomeninių darinių silpninimo, sisteminių nelygybių ignoravimo, pastangų ir nuopelnų pervertinimo, siauros intelekto sampratos, taip pat buržuazinių vertybių aukštinimo bei darbininkų klasės vertybių sumenkinimo. Meritokratija taip pat prilyginama ideologijai, kuriančiai ir legitimuojančiai sistemą, slepiančią, ir plečiančią ekonominių bei socialinių nelygybių spektrą. Meritokratijos problematikos gretinimas neoliberalizmo teorinei kritikai taip pat išryškina kertinius prieštaravimus tarp galimybių lygybės principo ir neoliberalios valstybės vaidmens.
Siekiant suvokti meritokratijos ir neoliberalizmo santykį bei raidos ypatumus, svarbu atskleisti istorinį 20. a. antros pusės kontekstą, išryškinusį pokario gerovės valstybės meritokratinius ir kitus deficitus. Atmetę klasines kovas ir socialinius judėjimus, tuo būdu visą pasipriešinimą sutelkę į individualius, moralinius klausimus, neoliberalizmo šalininkai akcentavo žmonių subjektyvumo, jų santykio su savimi pokyčius. Šie pokyčiai turėjo juos išlaisvinti nuo to metu egzistavusio socialinio statizmo normatyvumo. Ironiška, tačiau neoliberalizmas nepasiekiamomis pavertė būtent tas ekonomines ir politines struktūras, turėjusias sudaryti pamatus, įgalinančius emancipacinius mikro lygmens eksperimentus. Taikant mikro lygio pasipriešinimus, klausimai, susiję su išnaudojimu, nevienodu darbo pasidalijimu (dabar egzistuojančiu jau globaliniu mastu), ar pajamų nelygybe, paprasčiausiai išnyko ir tapo visiškai nepasiekiami. Negana to, 1968 m. socialinių judėjimų nuopelnai buvo perimti korporacinio verslo diskurso ir neoliberalių teisingumo naratyvų. Šie naratyvai atpažįsta įvairias socialinio teisingumo problemas, tačiau joms spręsti siūlo išimtinai neoliberalias rinkos priemones. Meritokratija – viena iš jų.
XIII Lietuvos sociologų draugijos konferencija 