Michaelio Freedeno morfologinio ideologijos analizės modelio taikymas: Lietuvos liberalių partijų atvejis

Dr. Karolis Jonutis
Klaipėdos universitetas, Viešojo administravimo ir politikos mokslų katedra. Mokslinis darbuotojas.

Tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje kalbama apie vyraujantį demokratijos deficitą ir partinių ideologijų niveliaciją. Pagrindine šių politinių tendencijų priežastimi dažnai įvardijamas populizmo, keliančio grėsmę liberalios demokratijos pagrindams, suklestėjimas, kiek rečiau elitistinės-technokratinės tendencijos, atitolinančios politiką nuo žmonių. Nors populizmą vis dažniau stengiamasi konceptualizuoti, atsisakant jo iš esmės negatyvios, kaip tam tikros nekorektiškos ar demagogiškos politikos, prasmės, kita dedamoji – ideologija, paliekama kaip „savaime suprantamas“ dalykas. Tiek viešojoje erdvėje, tiek moksliniuose straipsniuose vartojamas „tradicinių“ partijų epitetas dažniausiai reiškia, kad viskas kas nėra populizmas arba kai kuriais atvejais – technokratija, ir yra „tradicinė“ ideologija, kurios išsamiau konceptualizuoti nebereikia.

Šio pranešimo tikslas yra pabandyti konceptualizuoti ideologijos, konkrečiai – liberalizmo, struktūrą ir palyginti ją su ideologiniais komponentais, atsiskleidžiančiais dviejų pagrindinių Lietuvos liberalių partijų – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos – 2016 m. rinkimų programose. Suprantama, jog neįmanoma pateikti vieno galutinio atsakymo, kas yra ideologija, juolab, kad bet kokia šio reiškinio traktuotė neišvengiamai remiasi tam tikrais išankstiniais ribojimais. Šiuo atveju nesiremiama Hegelio – Markso – Lukasco teorine linija, kuri koncentruoja dėmesį ties teisingu ar klaidingu pažinimu arba ideologija kaip iliuzija, o pasitelkiamas diskursyvus iš dalies formalistinis jos supratimas – M. Freedeno morfologinis ideologijos modelis.

Šis modelis remiasi struktūrine ideologijos sandara, kuri susideda iš pagrindinių, gretutinių ir periferinių koncepcijų, kurios per tarpusavio sąryšiai įgauna specifines prasmes ir taip suformuoja ideologijos diskursą. Iš esmės ideologijų morfologija susideda iš trijų lygmenų: politinių koncepcijų, jų komponentų ir koncepcijų sistemų, kurios ir yra vadinamos ideologijomis.

Modeliui iliustruoti pasirinkta liberalizmo ideologija, kuri bene labiausiai iš visų didžiųjų ideologinių šeimų (liberalizmo, socializmo ir konservatyvizmo) remiasi plačiu, dažnai prieštaringų politinių, ekonominių ir socialinių idėjų spektru. Didžiosios ideologinės tradicijos yra pateikiamos kaip turinčios gana griežtai apibrėžtus pagrindinių koncepcijų rinkinius, tačiau, pažvelgus giliau, aiškėja, jog egzistuoja daug „liberalizmų“. Taigi, šio darbo tikslas nėra pateikti „gryno“ liberalizmo apibrėžimo, tačiau pasitelkus dvi pagrindines liberalizmo kryptis – J.S. Millio klasikinį liberalizmą ir libertarizmą – palyginti jas su lietuviškomis liberalioms partijomis bei atsakyti į klausimą, kur link labiau krypsta mūsų partinis diskursas.