Audronė Janužytė
Mykolo Romerio universitetas, Viešojo valdymo ir verslo fakultetas, Politikos mokslų institutas, Politikos mokslų instituto docentė.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. analizuojant politikų ir intelektualų diskursą dėl universiteto, galima išskirti vieną esminį, daug ginčų kėlusį klausimą – ar universitetą reikia kurti valstybei, ar valstybei ir visuomenei? Tai buvo nesutarimų tarp dešiniųjų ir kairiųjų politikų pagrindas, sukėlęs studentų ir profesūros protesto akcijas prieš politikus ir vyriausybę, kurie siekė kurti katalikišką humanitarinio, o ne pasaulietinį universalaus profilio universitetą. Išsiskiriančios dešiniosios daugumos ir kairiosios mažumos politikų pozicijos buvo priežastis, kodėl Lietuvos universiteto svarstymas užsitęsė Steigiamajame Seime ir buvo atidarytas be patvirtinto statuto tik 1922 m. vasario 16 d. Pranešimo tikslas, analizuojant XX a. 1–2 dešimt. politinį diskursą, atskleisti esminius nesutarimus ir kompromisus dėl Lietuvos universiteto steigimo. Pranešime analizuojami trys esminiai klausimai: 1) kokie svarbiausi nesutarimai – kokio universiteto reikia naujai besikuriančiai valstybei – vyravo tarp politikų ir akademinės bendruomenės?; 2) kokių kompromisų Steigiamajame Seime tarp valdančiosios daugumos ir opozicinės mažumos politikams pavyko pasiekti dėl Lietuvos universiteto atidarymo 1922 m.?; ir 3) kokias universiteto politikos formavimo ir įgyvendinimo paraleles ar tendencijas galima brėžti tarp XX a. ir XXI a. pradžios?
Retrospektyviai žvelgiant į Lietuvos universiteto steigimo patirtį ir vertinat šiandieninę universitetų situaciją, daroma prielaida, kad, siekiant daryti pertvarką aukštajame moksle, turi vykti nuoseklus politinis dialogas su akademine bendruomene. Konstruktyviai sutarti politikams tarpusavyje ir su akademine bendruomene, kaip priimti tvarius sprendimus dėl universitetų pertvarkos – šių dienų iššūkis politikos formuotojams ir įgyvendintojams.
XIII Lietuvos sociologų draugijos konferencija 