Dr. Margarita Gedvilaitė-Kordušienė
vyresnioji mokslo darbuotoja, Lietuvos socialinių moksų centro sociologijos institutas.
Dr. Gražina Rapolienė
mokslo darbuotoja, Lietuvos socialinių moksų centro sociologijos institutas.
Lietuva yra tarp ES šalių, kuriose vienišumo lygis aukštesnis, o tyrėjai vis dažniau atkreipia dėmesį į vienišumo raišką ir jaunesnėse visuomenės grupėse. Viešame diskurse egzistuojant sąvokų painiavai bei pasitelkiant pandemijos retoriką aktualizuojant vienišumo problemą, kyla klausimas, kaip apibrėžti fenomeną nesumažinant jo kompleksiškumo? Akademinėje literatūroje vienišumas apibrėžiamas kaip nemaloni patirtis dėl trokštamų ir turimų socialinių santykių skaičiaus ir kokybės neatitikimo (Perlman & Peplau 1984), išskiriant socialines ir emocines vienišumo dimensijas (Weiss 1973). Nors egzistuoja daug teorinių prieigų interpretuojant vienišumą, dauguma labiau paaiškina mechanines vienišumo priežastis, bet ne pačio fenomeno esmę, apibrėžimuose niveliuojamos vienišumo patirtys. Pranešime pristatoma 45 naratyvinių interviu su jauno (18-29 m.) ir vidutinio (30-44 m., 45-59 m.) amžiaus žmonėmis, išgyvenančiais skirtingą vienišumo lygį, subjektyvių vienišumo sampratų analizė. Vienišumo daugiasluoksniškumas atskleidžiamas per socialinę ir kultūrinę, emocinę ir egzistencinę dimensijas. Tyrimo duomenys rodo, kad įprastai akademinėje literatūroje naudojami apibrėžimai neapima egzistencinės sampratos, supaprastintai traktuoja socialinio ir emocinio vienišumo dimensijas.
Pranešimas parengtas vykdant LMT finansuojamą projektą ,,Vienatvė: patyrimas, veiksniai ir iššūkiai socialinei sanglaudai, sutarties Nr. S-LIP-20-23.
XIII Lietuvos sociologų draugijos konferencija 