Prof. Jolanta Kuznecovienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.
Žmogaus orumas pripažįstamas viena esminių humanistinių vertybių, kuri sudaro demokratinės valstybės konstitucinį pagrindą. Orumo svarbą pagrindžiančios nuostatos įtvirtintos daugelyje žmogaus teises reglamentuojančių dokumentų. Tačiau pati orumo sąvoka juose neapibrėžiama, nes Europos Sąjungos žmogaus teises apibrėžiantys principai turi būti įgyvendinami atsižvelgiant į subsidiarumo principą, kuris sako, jog valstybėms narėms paliekama teisė išsaugoti kultūrinį specifiškumą. Vertinant tarptautinės ir Lietuvos nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergančių pacientų sveikatos priežiūrai, pastarosios reiškia, jog šių pacientų orumo turinys gali priklausyti nuo nacionalinio kultūrinio ir institucinio kontekstų.
Diskusijose apie orumą dažnu atveju sutariama, jog egzistuoja kintamas ir nekintamas orumo elementai, kuriems įvardinti naudojami skirtingi terminai: pavyzdžiui, absoliutus orumas (būdingas kiekvienam žmogui) ir santykinis orumas (priklausomas nuo sociokultūrinio konteksto (M. Edlung ir kt. 2013). Be metafiziniame lygmenyje apibrėžiamo vidinio/absoliutaus orumo, svarbu atsižvelgti į asmeninį orumą, apibrėžiamą per tai, kaip empiriniame lygmenyje orumą suvokia konkretūs individai (C. Leget 2013; A. Rodrigues-Prat ir kt. 2019). Patirtinio orumo perspektyva remiasi prielaida, jog kiekvienas asmuo unikaliai ir dinamiškai patiria, suvokia ir apibrėžia orumą. Iš esmės ši perspektyva kvestionuoja universalaus orumo matavimo instrumento paieškų pagrįstumą. Šių diskusijų kontekste vis labiau akcentuojama tyrimų, išryškinančių kultūrinio konteksto įtaką orumo sampratoms svarba (D. Silva ir kt.2021; A. Bovero ir kt.2020).
Pranešime pristatomi LMT finansuojamo projekto tyrimo duomenys (sut. Nr. S-GEV-20-2). Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti medicinos profesionalų orumo sampratas ir terminalinių ligonių orumo užtikrinimo patirtis. Pranešime aptariami orumo dėmenys, kurie buvo išskirti atlikus interpretacinę fenomenologinę kokybinių duomenų analizę. Tyrimo rezultatai lyginami su kitose kultūriniuose kontekstuose atliktų tyrimų duomenimis. Išryškinant gautų duomenų specifiškumą teigiama, jog analizės metu išryškėjusius penkis orumo dėmenis apjungia interpretacinis „buvimo išgirstu“ dėmuo, kuris gali būti laikomas svarbiausia, tyrimo dalyvių išskirta, terminalinių ligonių orumą užtikrinančia prielaida. Interpretuojant „buvimo išgirstu“ problematiką, pasitelkiama M. Foucault (1978) ir S. Agamben (1995) bio-galios teorija, išryškinanti orumo užtikrinimo transformacijas ir kontraversiškumą, išryškėjusius COVID-19 pandemijos metu.
XIII Lietuvos sociologų draugijos konferencija 