Aldis Gedutis
vyriausias mokslo darbuotojas, Socialinių pokyčių tyrimų centras, KU.
Kęstas Kirtiklis
docentas, Filosofijos institutas, VU.
Kumuliatyvaus mokslo koncepcija, vyraujanti gamtos moksluose numato, kad mokslui plėtojantis tiek jo žinojimas, tiek ir pajėgumas žinojimą plėsti ir tikslinti tampa vis geresni. T.y. gerėja mokslo kokybė. Humanitariniai mokslai (HM) neretai oponuoja tokiam požiūriui neigdami pačią kumuliatyvaus mokslo idėją. Paradoksalu, tačiau mokslo kokybės idėja čia neneigiama. HM jos laikosi. Kas gi tuomet yra kokybiški HM? Lietuvoje HM kokybei skirtų tyrimų nėra. Dažniausiai kokybės problema kyla sprendžiant kitokias problemas. Pvz., Gedutis ir Kraniauskas (2013) su kokybės sampratomis susiduria tirdami Lietuvos SHM vertinimo praktikas, Kirtiklis ir Gedutis (2020) – tirdami HM vertę ir poveikį, Adomėnas ir kt. (2007) nagrinėdami DB „Lituanistika“ prielaidas, Adomėnas ir kt. (2019) siūlydami rekomendacijas HM stiprinimui. Galbūt arčiausiai preliminarių kokybės sampratų formulavimo atsiduria kai kurie Viliūno (2004) sudarytos knygos autoriai, aptariantys savo SHM disciplinų būklę naudodami SSGG matricą.
Svarstymus apie HM kokybę aptinkame skirtinguose kontekstuose:
- Instituciniame, kuriame kokybės samprata bei kriterijai priskiriami „iš viršaus“, jiems būdinga vis didėjanti orientacija į „pripažinto“ žinojimo kūrimą ir socialinį poveikį;
- Disciplininėse mokslininkų bendruomenėse, kur kokybės samprata implicitiškai ir eksplicitiškai formuluojama „iš apačios“. Čia vyrauja orientacija į meistrystę.
Pirmu atveju kokybė tampa svarbi ne pati savaime, tačiau tiek, kiek ji padeda užtikrinti HM moksliškumą (impact factor, publikacijų lygis ir skaičius, tarptautiškumas ir t.t.) bei socialinį HM poveikį. Šiuo atveju HM kokybė redukuojama į jiems išoriškus kriterijus: jei tyrimas tarptautiškas, rezultatai publikuoti aukšto lygio žurnaluose, sprendžiamos aktualios socialinės problemos ir pan., jis, pagal nutylėjimą, laikomas kokybišku. Antru atveju disciplinos bendruomenė disponuoja vidinėmis žiniomis, kurios padeda at(si)rinkti vertus dėmesio tekstus bei aiškiai skirti tinkamus tyrimus nuo netinkamų. Šiedvi – institucinė ir disciplinos bendruomenės – kokybės sampratos persidengia, tačiau nesutampa: institucinė kokybės samprata nebūtinai priimtina tyrėjams ir atvirkščiai. Tikėtina, kad HM ir toliau plėtosis šių dviejų veiksnių įtampoje, nes šiuo metu nėra pagrindo manyti, kad kuri nors iš tendencijų galėtų įsivyrauti.
XIII Lietuvos sociologų draugijos konferencija 